Anton Raphael Mengs
| Antonas Rafaelis Mengsas | |
|---|---|
| |
| Antono Rafaelio Mengso autoportretas (1779 m., Berlyno paveikslų galerija) | |
| Gimė | 1728 m. kovo 22 d. Ūstis prie Labės |
| Mirė | 1779 m. birželio 29 d. (51 metai) Roma |
| Tautybė | vokietis |
| Veikla | XVIII a. klasicizmo dailininkas |
 Vikiteka |
Anton Raphael Mengs |
Antonas Rafaelis Mengsas (vok. Anton Raphael Mengs, 1728 m. kovo 22 − 1779 m. birželio 29 d.) – XVIII a. vokiečių dailininkas, eseistas, vienas iš klasicizmo tapyboje pradininkų.[1]
Biografija
Antonas Rafaelis Mengsas gimė 1728 m. spalio 30 d. Ūstyje prie Labės, tuometinėje Bohemijos karalystėje (dabar Čekija). Jo tėvas Ismael Mengs dirbo dailininku Saksonijos kurfiursto, Lenkijos karaliaus ir LDK didžiojo kunigaikščio Frydricho Augusto II dvare. Sūnui davė vardus pagal tuo metu Europoje aukščiausiai vertintus dailininkus – Koredžą (tikras vardas – Antonijus) ir Rafaelį. Pirmuosius mokslus Antonas Rafaelis Mengsas išėjo pas tėvą Dresdene. 1741–1744 m. kartu su tėvu ir seserimis gyveno Romoje, studijavo antikinį skulptūros ir architektūros palikimą. Rafaelio ir Mikelandželo darbus Vatikane. Mokėsi nuogo kūno studijos pas Marco Benefial. Tapė pastele, buvo įtakotas Rosalba Carriera ir Louis de Silvestre darbų.
1745 m. Mengsą, grįžusį į Dresdeną, dvaro dailininku pasamdė Frydrichas Augustas II. 1746 m. birželį Mengsas antrąkart atvyko į Romą, pradėjo tapyti aliejinius paveikslus. 1749 m. iš liuteronybės perėjo į katalikybę, bei vedė Margaret Guazzi, pozuotoją paveikslams. 1749 m. gruodį grįžo į Dresdeną, 1751 m. kovo 23 d. buvo paskirtas pirmuoju Saksonijos dvaro dailininku.[2] Po pusės metų atliko trečią kelionę į Romą, lankėsi Florencijoje, Venecijoje. 1752 m. buvo priimtas į Romos Šv. Luko akademiją. 1755 m. susipažino su klasicizmo teoretiku ir vienu įtakingiausių menotyrininkų – Johanu Joachimu Vinkelmanu. Pirmųjų klasicistų ratelyje buvo puoselėjamas idealaus grožio idealas, paremtas antikiniais modeliais, Rafaelio linijos valdymu, Koredžo ekspresija ir šviesotamsos naudojimu, bei Ticiano spalvų išraiška. Be to, Mengsui įtakos padarė klasikinio baroko dailininkai: Gvidas Renis, Domenikinas, Nikola Pusenas.
Savo estetinius apmąstymus apie tapybą Mengsas publikavo 1762 m. traktate „Gedanken über die Schönheit und über den Geschmak in der Malerey“. 1759 m. su Saksonijos kurfiursto siuntimu Mengsas svečiavosi Neapolyje, kur prasidėjo jo ryšiai su Ispanijos karaliaus Karolio III dvaru. 1760 m. Mengsas nutapė naująjį Neapolio karalių Ferdinandą IV. 1761 m. stojo tarnauti Karoliui III. Ispanijoje, Madride Mengsas buvojo 1761–1769 ir 1774–1777 metais. 1766 m. buvo paskirtas pirmuoju Karolio III dailininku. Mengsas paliko daug tapybos Ispanijos Madrido karališkuosiuose Aranjuez rūmuose. Buvimo Ispanijoje laikotarpiu Mengsas nelabai sutarė su karališkąja San Fernando akademija. Yra legenda apie tariamą aršią Mengso konkurenciją su Džovaniu Batista Tjepolu, kuris panašiu laiku irgi dirbo Madride.[3]
Mengsas nutapė daug Ispanijos karaliaus dvaro aplinkos portretų. Pertraukoje tarp išvykų į Ispaniją dirbo Italijoje, tapė vietinių didikų portretus, pabuvojo Monake, Ženevoje. Dirbo ties Brankači koplyčios freskų restauravimu.[4] Apie 1772-73 m. nutapė „Istorijos pergalė prieš laiką“ alegoriją Camera dei Papiri kambario lubose Vatikano bibliotekoje. 1778 m. Mengsas galutinai grįžo į Italiją, mirė nuo tuberkuliozės 1779 m. birželio 19 d. Palaidotas šalia žmonos Romos Santi Michele e Magno bažnyčioje. Garsiausiu jo darbu įvardijama freska „Parnasas“ Villa Albani pokylių salėje Romoje.[5] Mengsas savo metu buvo bene žymiausias Europos dailininkas.[6] Po XVIII a. dailininko autoritetas ženkliai krito. Jis vadinamas nuobodžiu eklektiku.[7] Jo didieji freskų darbai pasižymi šaltumu, monotonišku vaizdavimu. Tarp jų: „Auroros triumfas“ (1762–1764), „Herkulio apoteozė“ (1762–1769), „Trajano apoteozė“ (1774–1776, visi Madride). Mažesniuose pastelės portretuose Mengsas laisvesnis, išraiškingesnis.
Darbų galerija
-
-
-
-
„Istorijos pergalė prieš laiką“ (1772-73, Vatikano biblioteka, Vatikanas)
-
-
„Persėjas ir Andromeda“ (1773-76, Ermitažas, Sankt Peterburgas)
Išnašos
- ↑ Encyclopaedia Britannica
- ↑ Prado muziejaus informacija
- ↑ Jon L. Seydl. Giambattista Tiepolo: Fifteen Oil Sketches. Getty Publications, 2005; p. 61
- ↑ Neil Jeffares, Dictionary of pastellists before 1800
- ↑ Oxford Reference
- ↑ Encyclopaedia Britannica
- ↑ Oxford Grove Art Archyvuota kopija 2017-07-26 iš Wayback Machine projekto.
