[go: nahoru, domu]

Pereiti prie turinio

Katarai: Skirtumas tarp puslapio versijų

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Ištrintas turinys Pridėtas turinys
SieBot (aptarimas | indėlis)
S robotas Pridedama: fy:Kataren
Nestea (aptarimas | indėlis)
 
(nerodoma 39 tarpinės versijos, sukurtos 25 naudotojų)
Eilutė 1: Eilutė 1:
'''Katarai''' ({{la|catharus}}, iš {{gr|katharos}} 'švarus') arba '''albigiečiai''' (pagal [[Albi]] miestą) – [[krikščionybė]]s atmainos XI – XIV amžiuje pietų [[Prancūzija|Prancūzijoje]], šiaurės [[Italija|Italijoje]], [[Katalikų bažnyčia|katalikų bažnyčios]] pripažintos [[erezija]], išpažinėjai.
'''Katarai''' ({{la|catharus}}, iš {{gr|katharos}} 'švarus') arba '''albigiečiai''' (pagal [[Albi]] miestą) – [[krikščionybė]]s atmainos XI–XIV amžiuje pietų [[Prancūzija|Prancūzijoje]], šiaurės [[Italija|Italijoje]], [[Katalikų bažnyčia|katalikų bažnyčios]] pripažintos [[erezija]], išpažinėjai.
Katarai ragino grižti prie ankstyvųjų [[krikščionybė]]s principų, skelbė neturto, [[asketizmas|asketizmo]] idėjas. Nepripažino [[sakramentas|sakramentų]]. Teigė, kad [[Dievas]] sukūręs tik dvasinį pasaulį, o žemiškąjį – [[Šėtonas]]. [[Jėzus Kristus]] tebuvęs tik [[vizija]], todėl negalėjo numirti, tuo pačiu ir [[prisikėlimas|prisikelti]] numirusiųjų. Albigiečiai reikalavo naikinti [[Katalikų bažnyčia|bažnyčios]] žemėvaldą, [[dešimtinė|dešimtinę]], [[indulgencija]]s. Siekė turtinės lygybės.
Katarai ragino grįžti prie ankstyvųjų [[krikščionybė]]s principų, skelbė neturto, [[asketizmas|asketizmo]] idėjas. Nepripažino [[sakramentas|sakramentų]]. Teigė, kad [[Dievas]] (Parakletas<ref>Rainer M. Schröder (2006). „Šventojo Gralio brolija“, 343–344 p.</ref>) sukūręs tik dvasinį pasaulį, o žemiškąjį – [[Šėtonas]] (Demiurgas). Katarai, skirtingai nei katalikiška viduramžių Europa, tikėjo dvasinio žmogaus išgelbėjimo svarba. Anot jų, pasaulyje viešpatauja prievarta, mirtis ir kančios, nes jis pavergtas piktojo. Albigiečiai reikalavo naikinti [[Katalikų bažnyčia|bažnyčios]] žemėvaldą, [[dešimtinė|dešimtinę]], [[indulgencija]]s. Siekė turtinės lygybės. Albigiečiai tikėjo žmogaus [[reinkarnacija]].


Daugumą šio judėjimo sudarė neturtingieji, nekilmingieji [[riteris|riteriai]], taip pat buvo ir keletas kilmingųjų, tokių kaip [[Vilhelmas IX]], [[Reimondas VI]] ir kiti.
Daugumą šio judėjimo sudarė neturtingieji, nekilmingieji [[riteris|riteriai]], taip pat buvo ir keletas kilmingųjų, tokių kaip [[Vilhelmas IX]], [[Reimondas VI]] ir kiti.


Popiežius [[Inocentas III]] prieš juos paskelbė [[kryžiaus žygis|kryžiaus žygį]] (1209-1229), kuriuo prasidėjo [[Albigiečių karai]], trukę nuo 1209 iki 1229 m. Katarai [[inkvizicija|inkvizicijos]] galutinai užgniaužti XIV amžiaus pabaigoje.
Popiežius [[Inocentas III]] prieš juos paskelbė [[Kryžiaus žygis prieš albigiečius|kryžiaus žygį]] (1209–1229), kuriuo prasidėjo [[Albigiečių karai]], trukę nuo 1209 iki 1229 m. Per šiuos žygius buvo sunaikinta apie 500 000 vyrų, moterų ir vaikų, kurie nesutiko būti pakrikšyti ir tarnauti Romos katalikų bažnyčiai. Šimtai katarų mažesniuose miestuose buvo sudeginti. Kiekviena mergaitė nuo 12 m. ir kiekvienas berniukas nuo 14 m. amžiaus buvo apklausiami dėl šio tikėjimo. Teisėjai jiems palikdavo tik vieną pasirinkimą: išsižadėti savo tikėjimo arba mirti. Didesnioji jų dalis pasirinkdavo baisią mirtį liepsnose. Katarai [[inkvizicija|inkvizicijos]] galutinai užgniaužti XIV amžiaus pabaigoje.


==Nuorodos==
== Išnašos ==
{{Išnašos}}
*[http://www.chemins-cathares.eu/index_uk.php Katarai]

== Nuorodos ==
* [http://www.chemins-cathares.eu/index_uk.php Katarai] {{Webarchive|url=https://web.archive.org/web/20070927095200/http://www.chemins-cathares.eu/index_uk.php |date=2007-09-27 }}

{{Commons|Category:Cathars|no=T}}


[[Kategorija:Krikščionybės istorija]]
[[Kategorija:Krikščionybės istorija]]
[[Kategorija:Krikščioniški judėjimai]]
[[Kategorija:Krikščioniški judėjimai]]
[[Kategorija:Oksitanijos istorija]]

[[af:Kathaar]]
[[an:Catarismo]]
[[ar:كاثار]]
[[ast:Catarismu]]
[[bg:Катарство]]
[[ca:Catarisme]]
[[cs:Albigenští]]
[[da:Katharisme]]
[[de:Katharer]]
[[en:Catharism]]
[[eo:Katarismo]]
[[es:Catarismo]]
[[et:Katarid]]
[[fi:Kataarit]]
[[fr:Catharisme]]
[[fy:Kataren]]
[[he:קתרים]]
[[is:Katarar]]
[[it:Catarismo]]
[[ja:カタリ派]]
[[nl:Katharen]]
[[no:Katarer]]
[[oc:Catarisme]]
[[pl:Katarzy]]
[[pt:Catarismo]]
[[ru:Катары]]
[[sh:Katari]]
[[simple:Catharism]]
[[sk:Albigénstvo]]
[[sl:Katari]]
[[sr:Катари]]
[[sv:Katarer]]
[[tr:Katharizm]]
[[zh:阿爾比派]]

Dabartinė 21:45, 23 spalio 2023 versija

Katarai (lot. catharus, iš gr. katharos 'švarus') arba albigiečiai (pagal Albi miestą) – krikščionybės atmainos XI–XIV amžiuje pietų Prancūzijoje, šiaurės Italijoje, katalikų bažnyčios pripažintos erezija, išpažinėjai.

Katarai ragino grįžti prie ankstyvųjų krikščionybės principų, skelbė neturto, asketizmo idėjas. Nepripažino sakramentų. Teigė, kad Dievas (Parakletas[1]) sukūręs tik dvasinį pasaulį, o žemiškąjį – Šėtonas (Demiurgas). Katarai, skirtingai nei katalikiška viduramžių Europa, tikėjo dvasinio žmogaus išgelbėjimo svarba. Anot jų, pasaulyje viešpatauja prievarta, mirtis ir kančios, nes jis pavergtas piktojo. Albigiečiai reikalavo naikinti bažnyčios žemėvaldą, dešimtinę, indulgencijas. Siekė turtinės lygybės. Albigiečiai tikėjo žmogaus reinkarnacija.

Daugumą šio judėjimo sudarė neturtingieji, nekilmingieji riteriai, taip pat buvo ir keletas kilmingųjų, tokių kaip Vilhelmas IX, Reimondas VI ir kiti.

Popiežius Inocentas III prieš juos paskelbė kryžiaus žygį (1209–1229), kuriuo prasidėjo Albigiečių karai, trukę nuo 1209 iki 1229 m. Per šiuos žygius buvo sunaikinta apie 500 000 vyrų, moterų ir vaikų, kurie nesutiko būti pakrikšyti ir tarnauti Romos katalikų bažnyčiai. Šimtai katarų mažesniuose miestuose buvo sudeginti. Kiekviena mergaitė nuo 12 m. ir kiekvienas berniukas nuo 14 m. amžiaus buvo apklausiami dėl šio tikėjimo. Teisėjai jiems palikdavo tik vieną pasirinkimą: išsižadėti savo tikėjimo arba mirti. Didesnioji jų dalis pasirinkdavo baisią mirtį liepsnose. Katarai inkvizicijos galutinai užgniaužti XIV amžiaus pabaigoje.

  1. Rainer M. Schröder (2006). „Šventojo Gralio brolija“, 343–344 p.