Explorer 3
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Explorer 3 | |
| Organizacija: | Armijos balistinių raketų agentūra |
| Šalis: | JAV |
| NSSDC ID: | ? |
| Misijos tikslas: | Kosminės radiacijos ir mikrometeoritų tyrimas |
| Misijos tipas: | apskriejimas |
| Paleidimo data: | 1958 m. kovo 26 d. |
| Masė: | 14,1 kg |
| Misijos rezultatas: | dalinai sėkminga |
Explorer 3 – sudužusio Explorer 2 pakaitalas. Tyrė kosminę radiaciją ir mikrometeoritų smūgius į aparato korpusą. Tuo metu gan plačiai buvo įsivyravusi versija, kad dėl didžiulės radiacijos ir gausybės mažų meteoritų skraidančių orbitoje kosminiai skrydžiai pasmerkti baigtis tik avarijomis. Explorer programa aptiko ir vieną ir kita, įmontuotas Explorer 3 Geigerio skaitiklis netgi perdegė, bet noro skristi tai nenumalšino. Vėliau dėl to paleistas Explorer 4, kuris detaliau ir su sudėtingesniais instrumentais tyrė kosminę radiaciją.
Misija
redaguotiSavo misija ir konstrukcija Explorer 3 buvo panašus į Explorer 1. Šis kosminis palydovas buvo paleistas iš Cape Canevaral oro pajėgų bazės Floridoje (dabar Kenedžio kosminių skrydžių centras) 1956 metų kovo 26 d. Šis įrenginys buvo paleistas Jupiter-C nešančiosios raketos.[1][2]
Konstrukcija
redaguotiExplorer 3 buvo paleistas tarptautiniais geofiziniais metais (TGM). JAV armija paleido palydovą ekscentriška orbita, kurios perigėjus – 186 km, o apogėjus – 2799 km. Jo svoris buvo 14,1 kg, kurių 8,4 kg sudarė instrumentai. Aparatas sukosi 750 apsisukimų per minutę aplink savo ašį greičiu. Šio erdvėlaivio tikslai buvo tęsti Explorer 1 misiją. Erdvėlaivyje buvo įtaisytas Geigerio-Miulerio skaitiklis ir mikrometeoritų detektorius.
Explorer 3 buvo stabilizuotas nuo sukimosi ir turėjo juostų įrašymo įrenginį, skirtą kiekvienos orbitos radiacijos matavimo rezultatų registravimui. Duomenys buvo siunčiami 60 mW siųstuvu, kuris dirbo 108,03 MHz dažniu ir 10 mW siųstuvu, kuris dirbo 108,00 MHz dažniu. Palydovas buvo nudažytas baltais ir tamsiai žaliais dryžiais, kad suteiktų pasyvią temperatūros kontrolę.
Elektros energiją tiekė Ni-Ca cheminės baterijos, kurios sudarė apie 40 % svorio. Galingesniam siųstuvui jų užtektų 31 dienai, o silpnesniam – 105 dienai. Netrukus po paleidimo buvo aptikta, kad palydovas vartaliojasi 7 sekundžių periodu. 1958 metų gegužės 27 d. palydovas nukrypo nuo orbitos. Tai buvo 93-ia diena nuo paleidimo.
Atradimai
redaguotiExplorer palydovų atrastas Van Aleno radiacijos žiedas buvo vienas didžiausių TGM atradimų.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ Matt Bille and Erika Lishock, The First Space Race: Launching the World's First Satellites, Texas A&M University Press, 2004, Chapter 5
- ↑ „Project Vanguard — Why It Failed to Live Up to Its Name“. Time. 21 October 1957. Suarchyvuotas originalas 15 May 2008. Nuoroda tikrinta 2008-02-12.