Vladas Motiekaitis
Vladas Motiekaitis (1896 m. gegužės 30 d. Kaune – 1971 spalio 10 Los Angeles, CA-JAV), smuikininkas, pedagogas, dirigentas.
Biografija
Tėvas mokėjo groti klarnetu. Iš gausios šeimos užaugo tik trys vaikai: Vladas - smuikininkas, Bronius -violočelininkas, Izabelė - medikė. 1911 - 1913 Vladas mokėsi smuikuoti pas lenkų smuikininkę Vandą Bohuszewicz, kuri atvyko dirbti į Ippo-Gechtmano muzikos mokyklą Kaunan. Pirmojo pasaulinio karo metais V. Motiekaitis pateko į Rusų kariuomenę Odesoje (Ukraina) ir buvo pulko orkestro kapelmeisteris, surengė ir solo koncertų. Odesoje baigė šešias gimnazijos klases ir 1921 konservatoriją (prof. K. Gavrilovo smuiko klasę). Grįžęs į Kauną, Valstybės teatre surengė koncertą. 1922 - 1924 smuiko studijas tęsė Leipzigo konservatorijoje pas prof. E. Wolgandta. Studijuodamas pirmą kartą atliko J. Gruodžio „Sonatą d-moll". Baigęs konservatoriją, gavo smuikininko solisto kvalifikacijos diplomą.
Nuo 1924 rudens V. Motiekaitis Kauno muzikos mokyklos, nuo 1933 konservatorijos smuiko ir kamerinės muzikos klasės mokytojas, nuo 1937 vyresnysis mokytojas. Keletą metų visuomeniniais pagrindais dėstė ir E. Laumenskienės liaudies konservatorijoje. Iki 1944 V. Motiekaitis Kauno mokyklose išugdė visą būrį gerų smuikininkų. Jis vadovavo pirmajam lietuvių styginių kvartetui, Kauno radiofone subūrė instrumentinį trio, koncertavo kaip solistas smuikininkas ir su instrumentiniais ansambliais bei simfoniniais orkestrais. 1928 - 1933 buvo Kauno radiofono simfoninio orkestro vyr. dirigentas (vėliau koncertmeisteris), dirigavo V. Kudirkos ir Vilniaus simfoniniams orkestrams.
1944 V. Motiekaitis pasitraukęs į Vakarus, trumpai gyveno Austrijoje (Leobene ir Bruch-Mure), kur mokytojavo muzikos mokyklose, 1945 persikėlė į Vokietiją ir ten lietuvių stovyklose vadovavo chorams, vargonininkavo, mokytojavo gimnazijoje (nuo 1946 Hanau lietuvių stovykloje). 1949 emigravo į JAV ir apsigyveno Detroite, MI. Dvejus metus dėstė Sparkso konservatorijoje Royal-Oak, MI.
Nuo 1952 iki mirties gyveno ir dirbo Los Angeles, CA. Vertėsi privačiomis muzikos pamokomis ir derino muzikos instrumentus, 1964 išėjo į pensiją. Sukūrė instrumentinių ir vokalinių kūrinių: Sonatą fortepijonui F-dur (1966), pjesių smuikui ir fortepijonui, dainų. Išaugino keturis vaikus: Aldona - pianistė ir chorvedė, Algimantas - violončelininkas, Jurgis - foto menininkas, Zita Ramulė - kompiuterininkė.
Šaltinis
Boleslovas Zubrickas. Pasaulio lietuvių chorvedžiai: enciklopedinis žinynas. Vilnius, 1999. Informacijos publikavimui gautas žodinis autoriaus leidimas.