Farsalo mūšis
|
Šį puslapį ar jo dalį reikia sutvarkyti pagal Vikipedijos standartus – neenciklopedinis stilius Jei galite, sutvarkykite. |
| Farsalo mūšis | |||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Farsalo mūšio eiga | |||||||||
| |||||||||
| Konflikto šalys | |||||||||
| Populiarai | Optimatai | ||||||||
| Vadovai ir kariniai vadai | |||||||||
| Gajus Julijus Cezaris, Markas Antonijus | Gnėjus Pompėjus Didysis | ||||||||
| Pajėgos | |||||||||
| 22 tūkst. legionierių ir apie 1000 auksiliarijų raitelių. | 45 tūkst.legionerių ir 7000 auksiliarijų raitelių. | ||||||||
| Nuostoliai | |||||||||
| 1,2 tūkstančio | 6 tūkstančiai (apie 24 tūkstančiai belaisvių tampa Cezario sąjungininkais) | ||||||||
| Baigėsi kovos tarp Cezario ir Pompėjaus. | |||||||||
Farsalo mūšis – lemiamas mūšis, užbaigęs Romos pilietinį karą tarp Pompėjaus ir Cezario. Jis įvyko 48 m. pr. m. e. rugpjūčio 9 dieną pagal tuometinį romėnų kalendorių (tuo tarpu pagal Julijaus kalendorių – birželio 6 d.)[1] dabartinės Graikijos teritorijoje.
Prieš mūšį
Pompėjus ir Cezaris nukėlė pilietinio karo veiksmus į Balkanų pusiasalį. Abi pusės pradžioje vengė karinių veiksmų. Cezario laivynas buvo sunaikintas ir jūroje pranašumą turėjo Pompėjus. Tuo tarpu Pompėjaus armijoje buvo nemažai jaunų karių, neturinčių tokios patirties, kokią turėjo Cezario, todėl Pompėjus vengė pulti ir tikėjosi palaužti Cezarį, priversdamas badauti jo karius, atkertant maisto tiekimą. Tačiau toks laiko vilkinimas nepatiko Pompėjaus kariams ir karvedžiams. Neatlaikęs spaudimo Pompėjus nusprendė stoti į kovą. Pompėjaus kariuomenėje po susijungimo su Scipiono jėgomis buvo apie 50 000 žmonių. Cezaris turėjo apie pusantro karto mažiau. Taip pat buvo raitelių persvara Pompėjaus pusėje. Čia jis turėjo 7000 raitelių prieš 1000 Cezario. Pompėjus kautynių išvakarėse būtent tai ir pabrėžė. Kiti vadai taip pat bandė įrodinėti, kad Cezaris nebeturi karių, užgrūdintų Galijos karo laikotarpiu, taip pat žadėjo į stovyklą grįžti nugalėtojais.
Išsidėstymas
Pompėjaus kariuomenės kairiajame sparne stovėjo du legionai, kuriuos kadaise senato nutarimu Cezaris perdavė Pompėjui. Rikiuotės centre stovėjo Metelas Scipionas su Sirijos legionais. Dar vienas legionas, sujungtas su ispanų kohortomis, kurias pavyko perkelti Afranijui, buvo išdėstytas dešiniajame sparne. Šią kariuomenę Pompėjus laikė patikimiausia. Kitas dalis, taip pat ir savanorius – veteranus, jis išskirstė palei visą frontą. Septynios kohortos liko saugoti stovyklą. Kadangi dešinysis rikiuotės sparnas šliejosi prie upelio stataus skardžio, visi raiteliai, šauliai ir laidyklininkai buvo sutelkti kairiajame sparne.
Cezaris 10-ąjį legioną pastatė dešiniajame sparne, o kairiajame – 8-ąjį ir 9-ąjį, nes pastarasis gerokai praretėjo po kautynių prie Dirachijaus. Vadovauti kairiajam sparnui jis patikėjo Markui Antonijui, dešiniajam – Publijui Sulai, centrui – Domicijui Kalvinui. Jis pats buvo priešais Pompėjų. Baimindamasis, kad pranašesnės priešo kavalerijos jėgos neapeitų jo dešiniojo sparno, Cezaris iš kiekvieno trečiosios linijos legiono atrinko po vieną kohortą ir tokiu būdu sudarė ketvirtą liniją. Šiuos karius jis perspėjo, kad kautynių baigtis tikriausiai priklausys kaip tik nuo jų. Kartu jis uždraudė trečiajai linijai eiti į ataką be signalo.
Mūšio eiga
Pompėjus davė įsakymą nejudėti iš vietos ir laukti rikiuotėje priešo užpuolimo, kad išsitęstų puolančiųjų frontas, tad pirmieji smogė Cezario pėstininkai. Pasigirdus puolimo signalui, Cezaris kreipėsi į savo vieną patyrusį, asmeniškai pažįstamą centurioną: „Ko mums tikėtis, Gajau Krastinijau, ar galime drąsūs būti?“. Tas garsiai atsakė: „Mes, Cezari, šlovingai laimėsim. O tu pagirsi mane gyvą arba mirusį!“. Su tais žodžiais jis pirmasis bėgte puolė priešus, patraukdamas paskui save viso manipulo kareivius. Krastinijus ir žuvo tame mūšyje.
Kol centre vyko įnirtingos pėstininkų kautynės, Pompėjaus raiteliai, kaip ir buvo galima tikėtis, nustūmė silpnesnes priešo kavalerijos dalis ir pradėjo supti be gynybos likusį Cezario dešinįjį sparną. Pastebėjęs tai, Cezaris nedelsdamas davė signalą jo specialiai sudarytos ketvirtosios linijos kohortoms. Jos su įnirtingai užgriuvo raitelius, taikydamos pažeisti jiems akis ir veidus. Šie neišsilaikė ir leidosi bėgti. Be apsaugos likę šauliai ir laidyklininkai buvo pasmerkti visiškai pražūčiai. Ši ataka ir buvo lemiamas kautynių persilaužimas. Jam įtvirtinti Cezaris įvedė „šviežią“ trečiosios linijos kariuomenę. Šito spaudimo pompėjiečiai jau neįstengė atlaikyti ir bėgimas tapo visuotiniu. Tačiau Cezaris, skirtingai negu jo priešininkas, nepasitenkino tokia daline pergale ir sugebėjo pasiekti, kad kautynių ir karščio išvarginti jo kareiviai (kautynės užsitęsė iki vidurdienio) vis dėlto atakuotų priešo stovyklą ir įsiveržtų į ją.
Stovyklos paėmimas
Pompėjus, pamatęs, kad jo kavalerija išsklaidyta, o tos dalys, kuriomis jis labiausiai pasitikėjo, priverstos bėgti, tiek nusiminė, jog „panašėjo į žmogų, kuriam dievai sumaišė protą“. Jis užsidarė palapinėje, palikdamas kautynes savieigai ir tik tada, kai Cezario kareiviai įsiveržė į stovyklą, jis atsipeikėjo, nusimetė kovos šarvus ir kartu su keliais draugais per užpakalinius stovyklos vartus nušuoliavo Larisos link. Pompėjaus stovykloje nugalėtojai savo nustebimui išvydo puošnias pavėsines, sidabriniais indais nustatytus stalus, palapinių grindys buvo išklotos šviežia velėna, o kai kurios palapinės, buvo apraizgytos gebenėmis. Visa tai nedviprasmiškai liudijo, jog kautynių išvakarėse Pompėjaus kariuomenės vadai nė kiek neabejojo sėkme.
Kitą dieną Cezaris ėmė persekioti bėgančius karius. Daugeliui sugautų karių jis dovanojo ir pasielgė su jais gana švelniai. Taip pat jis įsakė sudeginti visą Pompėjaus korespondensiją, kad ir taip nežinomi jo šalininkai liktų nežinomais.
Įvykiai po mūšio
Ši Cezario pergalė buvo apaugusi legendomis, net Plutarchas teigė, kad prieš mūšį buvo daugybė pranašingų ženklų, kurie žadėjo Cezariui pergalę. Šiuo mūšiu baigėsi Balkanų kampanija bei pilietinis karas su Pompėjumi, kuris prieglobsčio ieškojo Egipte, tačiau ten buvo nužudytas 48 m. pr. m. e. rugsėjo 29 d. Cezariui ši pergalė taip pat palengvino kovą dėl valdžios ir nors dar vėliau jam pasipriešino Pompėjaus sūnus. Cezaris jau buvo laikomas nebe vien didžiu karvedžiu, bet kartu ir humanišku bei gailestingu valdovu. Tačiau ši pergalė neprivertė vytis Pompėjaus, o paskui ir vykti į Romą, o privertė greičiau vykti į tam tikras provincijas ir stengtis ten įvesti tvarką. Vis dėlto šis mūšis tik parodė Cezario karvedžio savybes, taip pat jį labai išgarsino visoje Romoje.
Šaltiniai
- S. Utčenka. Julijus Cezaris