Pagoda

Pagoda Kinijoje, Guangdžou

Pagoda – budistų memorialinis statinys ir relikvijų saugykla.

Daugiaaukščio bokšto formos, kvadrato arba aštuonkampio plano pastatas, kurio tarpsnius (aukštus) vieną nuo kito skiria išsikišę karnizai (dažniausiai ant jų kabinami ornamentus primenantys varpeliai), drožinėti kronšteinai, o viršūnę užbaigia smailė. Statytos iš medžio, akmens, plytų, dekoruotos polichromija, auksu, drožiniais.

Pagodos pradėtos statyti I a. Kinijoje, kaip pastato tipas susiklostė VII–X amžiuje. Paplito Japonijoje, Korėjoje, Nepale, Vietname ir kitose Azijos šalyse. XVIII a. Europos parkuose paplito pagodų pavidalo paviljonai, pvz., Kew parke prie Londono.

Daugelis pagodų buvo pastatytos religiniais tikslais, dėl to dažnai yra šventyklų kompleksų dalis arba netoli jų. Tokie pastatai buvo statomi ne tik religiniais tikslais, bet ir teritorijų apžvalgai, taip pat navigaciniams tikslams. Pirmosios kinų pagodos buvo medinės, tačiau kadangi ten laikyti vertingi budistiniai raštai, todėl netrukus jos pradėtos statyti iš akmens. Pirmame aukšte paprastai yra pagrindinis Budos atvaizdas, o kituose aukštuose statulėlių grupės arba centrinė kolona, į kurią yra įmūrytos relikvijos.

Kilmė

Šiuolaikinės pagodos evoliucionavo iš indiškų stūpų, pusapskritimio formos žemės kalvos, kur buvo laikomos ir garbinamos šventosios relikvijos. Kartu su budizmu stūpos paplito po visą Aziją, o jų struktūra keitėsi pagal vietines architektūrines tradicijas. Kinijoje ant stūpų pradėti statyti skėčio pavidalo antstatai, o iš čia tokio tipo pastatai paplito į Vietnamą, Japoniją ir Korėją.