[go: nahoru, domu]

Pereiti prie turinio

Telšių Žemaitės gimnazija

Straipsnis iš Vikipedijos, laisvosios enciklopedijos.
Telšių Žemaitės gimnazija
[[Vaizdas:|Telšių Žemaitės gimnazija herbas|center|100px]]
[[Vaizdas:|Telšių Žemaitės gimnazija|250px]]
{{{antraštė}}}
Adresas Šviesos g. 15, Telšiai
Direktorius(-ė) Žydrūnas Želnys
Mokinių skaičius 369
Įkūrimo data 1918 m.
Uždarymo data
Išleista laidų
Pedagogų skaičius 33

Telšių Žemaitės gimnazija – dieninė, savarankiško mokymosi bendrojo lavinimo mokykla Telšiuose, Šviesos g. 15, vykdanti pagrindinio, vidurinio ir papildomo ugdymo programas. Įstaigos kodas 190553261. Iki 1998 m. Telšių Žemaitės vidurinė mokykla.[1]

Nepriklausomoje Lietuvoje

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Telšių lietuviška gimnazija vokiečių okupacinės valdžios leidimu atidaryta 1918 m. sausio 18 d. Pirmasis direktorius – kunigas Antanas Simaitis. Mokykla buvo privati ir priklausė katalikiškai Saulės draugijai, kuri gimnaziją finansavo, o mokymo procesą tikrino Švietimo ministerija.

Pirmaisiais mokyklos gyvavimo metais daug rūpesčių būta dėl mokytojų: vokiečių okupacinė valdžia reikalavo, kad vokiečių kalbą dėstytų vokiečių tautybės mokytojai; lietuvių tautybės mokytojų beveik nebuvo, todėl pedagoginį darbą dirbo kitataučiai (lenkai, rusai, vokiečiai), menkai mokėję lietuviškai. Iš pradžių lietuvių kalbą dėstė pats direktorius A. Simaitis, vėliau jis iš Vilniaus pasikvietė lietuvių kalbos specialistus – kalbininko Jono Jablonskio dukterį J. Jablonskytę ir K. Kamantauską.

19231925 m. į gimnaziją iš Tilžės atvykdavo filosofas, rašytojas Vydūnas, jis dėstė literatūrą vyresnėse klasėse, bendravo su jaunimu, perskaitė daug paskaitų, organizuodavo medelių sodinimo šventes, 1923 m. pavasarį su mokiniais pasodino kaštonų alėją Katedros aikštėje. Gimnazijoje lankydavosi ir skaitydavo paskaitas rašytojos Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda. 1918–1926 m. mokykloje veikė ateitininkai (globojo mokytojas L. Abromavičius), skautai, socialdemokratų organizacija „Pirmyn“.

1925 m. gegužės 26 d., pagerbdama vyskupo Motiejaus Valančiaus mirties 50-ąsias metines, pedagogų taryba nutarė nuo gegužės 29 d. mokyklą vadinti Vyskupo Valančiaus gimnazija, kad prisiminus būsiančioms kartoms to vyskupo Lietuvos, o ypač Žemaitijos švietėjo amžinus švietimo darbe nuopelnus.

1926 m. vyskupo M. Valančiaus gimnazijos direktoriumi paskirtas Jonas Jogaudas, baigęs Tartu universitetą, 10 metų vadovavo Rygos mergaičių gimnazijai, nuo 1921 m. Telšių gimnazijoje dėstęs matematiką. Tai buvo labai griežtas, reiklus mokytojas, geras matematikos žinovas, parašęs ir išleidęs matematikos vadovėlį. Iš savo asmeninių santaupų direktorius šelpdavo neturtingus mokinius: duodavo pinigų nusipirkti uniformai, užmokėdavo už mokslą.

Nuo mokyklos įkūrimo iki 1928 m. mokykla dirbo privačiame pastate (Respublikos g-vė, Nr.:49), kurį nuomojo iš S. Augustauskio. Nuo 1929 m. mokykla patalpas nuomojo Daukanto gatvėje Nr.14. Abu pastatai mokyklos poreikių negalėjo patenkinti ir didelėmis mokytojų kolektyvo bei mokinių tėvų pastangomis pavyko iš miesto valdžios gauti žemės sklypą mokyklos statybai. Mokyklos projektą paruošė architektas Steponas Stulginskis, o statybai vadovavo žinomas inžinierius architektas V. Kopyliovas. Mokytojai savo iniciatyva sutiko paaukoti vieno mėnesio atlyginimą, kad būtų įrengtas balkonas. 1936 metais spalio 4 d. įvyko naujo mokyklos pastato atidarymas, jis ir šiandien tebetarnauja jaunimo ugdymui. Mokyklos pastatas – konstruktyvizmo stiliaus, turi architektūrinę vertę, todėl 1996 m. įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą.

Vadovaujant J. Jogaudui, suaktyvėjo popamokinė veikla. Kiekvienais metais buvo pastatomas dramos spektaklis, kuriam ir tekstą, ir muziką, ir dekoracijas kurdavo patys mokiniai. spektaklį „Žemaitiškos vestuvės“ stebėjo Lietuvos Respublikos prezidentas Antanas Smetona. Scenos mėgėjai buvo pastatę Moljero „Tartiufą“, baletą „Sniego karalienė“ (choreografė Navicka). Mokyklos scenoje savo meninius sugebėjimus atrado vėliau tapę garsiais scenos meistrais Lidija Kupstaitė, Valerijonas Derkintis, Aleksandras Žadeikis, Benediktas Babrauskas, Martynas Mikūta. 1926 m. sustiprėjo literatų būrelio, kuriam vadovavo mokytojas Feliksas Kudirka, veikla. Mokyklos jauniesiems muzikantams vadovavo kompozitorius Domas Andriulis, kuris mokyklos poetų eilėms sukurdavo muziką. Muzikiniame gyvenime jau tada labai aktyviai reiškėsi būsimasis kompozitorius Jurgis Gaižauskas. Stiprios buvo berniukų ir mergaičių tinklinio ir krepšinio komandos. Mokykloje buvo ruošiami vieši vakarai, kurių metu mokiniai rodydavo kūrybinius, meninius bei sportinius sugebėjimus. Per pusmetį vykdavo keturi vakarai, kuriuos rengdavo direkcija, o mokiniams savo iniciatyva ruošti vakarus būdavo draudžiama. Buvo susikūrusi ir futuristų grupė, kuri leido ir šapirografu daugino uždraustą literatūrą ir savo kūrybą. Šapirografu išleistas mokinio K. Dulkės poezijos rinkinėlis „Po tėviškės kloniais“. Vyskupo M. Valančiaus vardu gimnazija vadinosi iki 1940 metų. 1940 m. mokykla pavadinama Telšių I-ja gimnazija, mokymo procesas tapo ideologizuotas, pedagogų tarybos posėdžiuose direktoriaus pavaduotojo teisėmis dalyvavo moksleivis komsorgas.[2]

Antrojo pasaulinio karo metu

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

II Pasaulinio karo pradžioje, sovietinei kariuomenei traukiantis iš Lietuvos, 1941 m. mokyklos auklėtiniai Zenonas Tarvainis ir Hermenehildas Žvirgždinas buvo nukankinti Rainių miškelyje.

1941 m. liepos mėn. 19 d. Telšių gimnazijos direktorė Aldona Tenisonienė sušaudyta Lietuvos Respublikos vardu, Lietuvių aktyvistų fronto štabui nepatenkinus jos malonės prašymo.[3][4]

Didelių mokyklos direktoriaus V. Rubaževičiaus pastangų ir diplomatijos dėka pavyko išvengti dar didesnių netekčių. Fašistų okupacijos metais ypač daug nukentėjo žydų tautybės gimnazistų, iš mokinių sąrašų buvo išbraukta 50 mokinių, dauguma jų atsidūrė Telšių žydų gete. Karo metais mokykloje įkurta ligoninė, todėl moksleiviai buvo iškelti, jie mokėsi net trijose mokymuisi nepritaikytose vietose. Bibliotekos knygos, pagrindinis inventorius buvo saugomi Alkos muziejaus daržinėje.

Pokario laikotarpis mokyklai nebuvo lengvas, nes antroji sovietizacija, pasipriešinimas jai, tautos supriešinimas nepraėjo be pėdsakų: dalis mokinių ir mokytojų pasitraukė į Vakarus, dalis įsijungė į pasipriešinimo kovą, dalis kartu su tėvais buvo ištremti į Sibirą. 1945 m. gimnaziją baigė tik 6 abiturientai. 1945 m. sausio 1 d. mokyklos direktoriumi paskirtas Steponas Skeivys pirmiausiai stengėsi sukurti gerą, darbštų, kūrybingą mokytojų kolektyvą. Mokykloje pradėjo dirbti A. Kalinauskas, K. Venclovas, I. Dilevičienė, B. Kavaliauskienė, J. Krukis. 1945 m., švenčiant 100-ąsias Žemaitės gimimo metines, mergaičių gimnazijai suteikiamas įžymiosios klasikės vardas.

Už mokyklos sienų virė gyvenimas, pilnas įtampos, susipriešinimo ir net agresijos. Neliko bešališkais stebėtojais ir mokytojai ypač vyresniosios kartos. Jie negalėjo susitaikyti su tarybinio gyvenimo principais ir metodais, nepatiko jiems stipriai ideologizuotas St. Markonio vadovavimo stilius, todėl daug patyrusių specialistų pasitraukė iš mokyklos. Sudėtingą mokyklos gyvenimo situaciją iliustruoja 1958 m. kovo 24 d. protokolo Nr.2 ištrauka: Pedagogų rūpestis – kovoti už mokinių sąmoningumą, tačiau buvo mokinių, kurie prisiklausę vyresniųjų priešiškų minčių, sudarė nelegalią organizaciją. Kaip buvo ištirta rajono komjaunimo komiteto, organizacija sudaryta su 10 kl. mokiniu Gudžiūnu priešakyje, turėjo savo nario mokestį, pasirašė sutartį krauju, kėlė lozungą: „Šalin komunizmą!“

1950 m. Žemaitės vardo mergaičių ir I berniukų gimnazijos susijungė į vieną mokyklą, pavadintą Žemaitės vidurine mokykla. Gilias humanistinio ugdymo tradicijas turinti mokykla stengėsi išsaugoti aukštą akademinį lygį, 1969 m. direktoriaus J. Tumavičiaus iniciatyva įvedamas sustiprintas lietuvių kalbos mokymas, pradedama dėstyti lotynų kalba. Mokyklos literatų darbai žinomi visoje respublikoje. 1969 m. V. Stulpinas pripažintas geriausiu jaunuoju poetu respublikoje. Garsėjo K. Dobrovolskio vadovaujamas dūdų orkestras, išugdęs ne vieną žinomą muzikantą (R. Balčiūnas, L. Daujotas ir kt.) Mokyklos chorai, liaudies, pramoginių šokių kolektyvai – visų respublikinių dainų švenčių dalyviai ir net laureatai. Garsėjo sportininkai, kuriamos naujos tradicijos, organizuoti tarpklasiniai šokių konkursai „Kviečiame valsui“, mokyklos parko sodinimo šventės.

Atgavus Nepriklausomybę

[redaguoti | redaguoti vikitekstą]

Prasidėjus Atgimimui, 1990 m. mokykloje įkuriama mokytojų sąjūdžio grupė. Atgimimą išgyvena ir mokykla: ugdymo procesas išsivaduoja iš sovietinės ideologijos rėmų, tvirtėja humanistinio ugdymo pagrindai. Mokyklos veiklos dėmesio centre – mokinys, asmenybės dvasinių galių plėtotė, saviraiškos poreikių realizavimas. Ugdymo turinį stengiamasi individualizuoti, buriasi iniciatyvių mokytojų grupė, kuri rengia gimnazijos nuostatus, programas. 1995 m. mokyklai suteikiama teisė steigti pirmąsias gimnazijos klases. Mokykla pasiekia reikšmingų ugdymo rezultatų, mokiniai ir mokytojai aktyviai įsitraukia į mokyklos veiklos tobulinimo darbą. Mokinių kūrybiniai ir akademiniai laimėjimai garsina mokyklą šalyje ir už jos ribų.

1998 m. išanalizavusi mokyklos gimnazijos klasių veiklos rezultatus, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos kolegija pritarė Gimnazijos tarybos išvadoms ir nutarė nuo 1998 m. rugsėjo 1 d. suteikti gimnazijos statusą Telšių Žemaitės vidurinei mokyklai.

  • 1918 m. Antanas Simaitis
  • 1926 m. Jonas Jogaudas
  • 1939 m. Pranas Samulionis
  • 1940 m. Vaclovas Rubaževičius
  • 1940 m. Aldona Tenisonienė
  • 1945 m. Steponas Skeivys
  • 1948 m. N. Mikšys
  • 1949 m. Stasys Markonis
  • 1961 m. J. Tumavičius
  • 1972 m. J. Rūkas
  • Parakininkienė
  • Žydrūnas Želnys

Saulės gimnaziją baigė 97 abiturientai, iš jų būsimieji kalbininkai Juozas Budzinskis, Antanas Salys, Zuzana Jonikaitė, muziejininkas, poetas Pranas Genys, pramonininkas P. Augustinavičius, istorikas Zenonas Ivinskis, medicinos mokslų daktaras, prof. J. Jaržemskis, techninių mokslų daktaras Leonas Kaulakis, pedagogai Vaclovas Rubaževičius, Steponas Skeivys ir kt.

Telšių gimnazijos prieškario auklėtinių kartai priklauso poetai Vytautas Mačernis, Aldona Prižgintaitė, Paulius Jurkus, Vytautas Tarvainis, Jurgis Tornau, tautos istorijos tyrinėtojas prof. Bronius Dundulis, Daukantas, Narbutaitė, Jančiauskaitė, A. Ašmontas, Kostas Doveika, Alma Adamkienė–Nutautaitė, D. Žilevičiūtė, V. Grybauskas, tapę sporto meistrais, pedagogas prof. L. Jovaiša, Ilinojaus universiteto prof. chemikas Br. Ješelskis.

Karo metais mokėsi Z. Tenisonaitė ir A. Butkus, vėliau tapę žymiais išeivijos poetais.

Pokario metų auklėtiniai: prof. Donatas Sauka, Leonardas Sauka, dailininkai Valerijonas Galdikas, Vytautas Valius, krepšininkas prof. Stasys Stonkus, kompozitorius Antanas Rekašius.

Žemaitės vidurinę mokyklą baigė Raimondas Kašauskas, Stasys Kašauskas, Danielius Mušinskas, V. Stulpinas, Artūras Tereškinas, aktorės Eugenija Pleškytė, Dalia Brenciūtė, dailininkas V. Paulauskas, istorikai prof. Alfredas Bumblauskas, prof. Adomas Butrimas, V. Vaivada, medicinos mokslų daktaras Konstantinas Romualdas Dobrovolskis, germanistė prof. Ernesta Jakštaitė-Račienė, inžinierius Gintaras Striaukas.