Tibeto budizmas

Lamaizmas arba tibetiškasis budizmas – mahajanistinio budizmo (Vadžrajanos) šaka, susiformavusi Tibete. Lamaizmas daugiausia paplitęs Kinijoje (Tibeto ir Vidinės Mongolijos autonominiuose regionuose), Mongolijoje, kai kuriose Nepalo ir Indijos vietose, Rusijoje (Kalmukijoje, Tuvoje, Buriatijoje). Lamaistai priklauso Pasaulinei budistų brolijai, įkurtai 1950 m.

Doktrina

Lamaizmo doktrinos šaltinis – kanonas Kandžūras, sudarytas XIV a., Kandžūro komentaras Tandžūras bei žymiausių dvasininkų veikalai. Lamaizmas nuo kitų budizmo šakų daugiausia skiriasi apeigomis, dideliu dvasininkų reikšmingumu. Budų ir bodhisatvų kultas susipynęs su vietinių dievybių kultu; jame nemažai magijos. Ritualas yra detalus ir iškilmingas. Kadangi kiekvienas lamaistas privalo turėti dvasinį vadovą (lamą), labai gausi dvasininkija. Ji Tibete sudarė teokratinę valdžią, vadovaujamą dalai lamos.

Istorija

Lamaizmas pradėjo formuotis VII a., mahajanai (ją skleidė indų misionierius Padmasambava) maišantis su vietiniais Tibeto tikėjimais. Šių tikėjimų veikiama, mahajana perėmė kai kuriuos šamanizmo elementus (magiją). Nuo Padmasambavos prasidėjo raudonkepuriai (Raudonoji bažnyčia) – viena iš lamaizmo formų. Bengalas vienuolis Atiša XI a. sugriežtino vienuolynų discipliną, padidino dvasininkijos reikšmę. XIV a. lamaizmą reformavo vienuolis Dzonkava: buvo sumažinta magijos elementų, sugrąžintas celibatas, nustatyta dvasinė hierarchija, įsteigta vadinamoji Geltonoji bažnyčia – dabartinė lamaizmo forma.

Lamaizmo vadovai dalai lamomis vadinami nuo XV a.

XVII a. į Užbaikalę ir Pribaikalę lamaizmas pradėjo plisti iš Tibeto ir Mongolijos.

Taip pat skaitykite

• Bonas (religija)
• Tantra
• Vadžrajana