Altana
Altana (it. altano, 'terasa ant stogo') – mažas parko, sodo statinys, statomas kompozicinių ašių sankirtoje arba jų gale, ant kalvos, terasoje, tvenkinio saloje. Skirta poilsiui, pasislėpti nuo saulės, lietaus. Itin būdinga barokinių parkų architektūrai.[1]
Charakteristikos
redaguotiĮvairiuose šaltiniuose pateikiamos šios architektūrinės konstrukcijos ypatybės:
- Altana [1] – atskiras statinys parke ar sode. Būna atviras (su ažūrinėmis sienomis) arba uždaras, stačiakampio, daugiakampio, apskrito plano. Statinio stogas – šlaitinis, kupolinis, remiamas kolonų arba stulpų. Kai kada rotondos, monopterio, pagodos pavidalo, apsodinta vijokliniais augalais, dažnai dekoruota.[1]
- Altana [3] dar vadinamas virš stogo pakylėtas bokštelis, terasa. Jos paprasta struktūrinė forma būdinga jau renesanso namams. Praturtėjusi stilistinių bruožų sutinkama barokiniuose centrinės Italijos rūmuose, ypač Romoje, kur įgauna lodžijos formą, atspindinčią architektūrinių dimensijų ir elegancijos vystymąsi.
- Altana [2] – tai išorinė pastato dalis, į kurią patenkama iš viršutinių aukštų. Ji paprastai įrengiama ant kaimo namų, vilų ir pilių, kad būtų galima apžvelgti apylinkę. Altana pastatoma arba ant išsikišančios pastato dalies sienų, arba ją palaiko kolonos ir stulpai. Balkono (it. balcone) išskirtinumas, palyginus su altana – jo konstrukcija išsikiša už pastato ribų, laisvai atremta ant konsolių ar ištrauktų į priekį sijų („balkių“).
- Altana [4] – lodžija, dengta stogo terasa arba belvederis, paplitusi viduramžių Venecijoje ir renesanso Romoje.
Šaltiniai
redaguoti- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 [1]. Altana. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. I (A-Ar). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2001
- ↑ 2,0 2,1 Альтан Энциклопедический словарь Ф.А. Брокгауза и И.А. Ефрона
- ↑ Altana, in Treccani.it. Enciclopedie on line, Istituto dell'Enciclopedia Italiana, 15 marzo 2011
- ↑ Altana A Dictionary of Architecture and Landscape Architecture. Encyclopedia.com. 7 Jul. 2019