Jonas Noreika

Jonas Noreika Generolas Vėtra
Jonas Noreika 1939 m.
Gimė	1910 m. spalio 8 d. Šukionių kaime, Pakruojo valsčiuje
Mirė	1947 m. vasario 26 d. (36 metai) Vilnius
Tėvas	Baltramiejus (Baltrus) Noreika (m. 1914 m.)
Motina	Anelė Noreikienė (g. 1875 m.)
Sutuoktinis (-ė)	Antanina Krapavičiūtė-Noreikienė (g. 1911 m.)
Vaikai	Dalia Noreikaitė (g. 1939 m.)
Veikla	teisininkas, prozininkas novelistas, publicistas, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis
Alma mater	1938 m. Vytauto Didžiojo universitetas
Žymūs apdovanojimai
1997 m. Vyčio Kryžiaus ordino Didysis kryžius.

Jonas Noreika – Generolas Vėtra (1910 m. spalio 8 d. Šukionių kaime, Pakruojo valsčiuje – 1947 m. vasario 26 d. Vilniuje, palaidotas Tuskulėnų memoriale) – tarpukario Lietuvos karininkas, antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvis.

1941 m. dalyvavo birželio sukilime, 1941 m. liepą tapo Telšių apskrities LAF vadovu. Rugpjūčio mėn. Laikinosios Vyriausybės buvo paskirtas Šiaulių apskrities viršininku. 1943 m. kovą kartu su grupe žymių Lietuvos žmonių baudžiant už pasipriešinimą lietuvių SS legiono kūrimui nacių suimtas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos stovyklą, kur kalėjo iki 1945 m. sausio 25 d. Mobilizuotas į sovietų kariuomenę, grįžęs į Lietuvą ėmėsi antisovietinės veiklos, dalyvavo Lietuvos Tautinės Tarybos veikloje. 1946 m. kovo mėn. sovietų suimtas ir 1947 m. vasario 26 d. nužudytas.

Biografija

Jaunystė

1921 m. įstojo ir 1929 m. baigė Šiaulių gimnaziją. Tais pačiais metais įstojo į Kauno karo mokyklą. Ją baigęs, tarnavo 7-ajame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Butigeidžio pėstininkų pulke. 1933 m. pasitraukė į atsargą ir Kauno Vytauto Didžiojo universitete pradėjo teisės studijas.

1935 m., nenutraukdamas mokslo, grįžo karinėn tarnybon. 1936 m. gruodžio mėn. susituokė su Antanina Krapavičiūte. 1936 m. gruodžio 31 d. jam suteiktas jaunesniojo leitenanto laipsnis. Tarnyba ir šeimos rūpesčiai nesutrukdė 1938 m. baigti studijų universitete. Jam suteiktas leitenanto laipsnis.

1938–1940 m. dirbo Lietuvos kariuomenės teismo sekretoriaus padėjėju. Kartu aktyviai bendradarbiavo karinėje spaudoje, buvo karininkams skirto žurnalo „Kariūnas“ redaktorius. Už 1939 m žurnale „Karys“ išspausdintus rašinius jam paskirta kariuomenės vado premija. Kaip aktyvus publicistas pažymėtas jubiliejiniame, žurnalo dvidešimtmečiui skirtame numeryje. 1939 m. lapkričio 28 d. Respublikos Prezidento aktu suteiktas kapitono laipsnis.

Antrasis pasaulinis karas

1940 m. Lietuvą okupavus SSRS, spalio 28 d. liaudies kariuomenės Krašto apsaugos ministerijos vyriausiosios likvidavimo komisijos pirmininko įsakymu, kaip ir daugelis kitų karininkų, paleistas į atsargą. Žemaitijoje rengė 1941 m. birželio mėn. sukilimą. Jo atstovas dalyvavo 1941 m. birželio 19 d. Kaune rengtame LAF vadų posėdyje. .

Lietuvių aktyvistų fronto įgaliotinis Telšių apskrityje 1941 m. liepos mėn. Leido pogrindinį laikraštį „Žemaičių žemė“. LAF Telšių įgaliotinio pavaduotojas, Bronius Juodikis, surengė visų Telšių žydų vyrų išžudymą, liepos mėn. 15-17 d.

Voldemarininkams surengus pučą prieš Lietuvos laikinąją vyriausybę, liepos 31 d. vadovavo Žemaičių žemės LAF delegacijai, kuri Kaune pasiūlė, Žemaičių atstovai vienbalsiai pareiškia, kad jie visiškai pritaria, kad Lietuvos Aktyvistų Frontas ir „Geležinis Vilkas“ kurtų Lietuvių Nacionalistų Partiją, kuri turės būti Lietuvoje vienintelė politinė organizacija. Į ją turi įeiti tikri lietuviai nacionalistai. Lietuvių Nacionalistų Partijos laikinuoju vadu (kol grįš prof.A.Voldemaras) pripažinti p.Joną Karutį ir jam pavesti sudaryti LNP štabą.

1941 m. rugpjūčio 3 d. Laikinoji vyriausybė paskyrė Šiaulių apskrities viršininku. 1941 m. rugpjūčio 22 d. jau būdamas apskrities viršininku, jis perdavė valsčių viršaičiams ir miestelių burmistrams Šiaulių apygardos viršininko Hans Gewecke įsakymą dėl apskrities žydų perkėlimo į Žagarės getą, kuris buvo įsteigtas dar prieš Noreikai pradedant eiti kokias nors pareigas Šiaulių apskrities administracijoje.^{[reikalingas šaltinis]}

Pokario metais sovietinė propaganda šiuos aktus ir įvykius sureikšmino, paskelbusi, kad J. Noreika prisidėjo prie žydų genocido.

1942 m. jis įsitraukė į antinacistinę veiklą, vadovavo rezistencinei pogrindžio kovai Žemaitijoje. Už tai 1943 m. vasario 23 d. Gestapo areštuotas ir uždarytas į Štuthofo koncentracijos lagerį.

Frontui artėjant prie Vokietijos, 1945 m. sausio 25 d. prasidėjo skubi Štuthofo kalinių evakuacija. J. Noreika buvo pirmoje 823 evakuojamų kalinių grupėje. Tačiau po kelių dienų iš šios grupės liko tik 230 kalinių. Daugelis jų mirė nuo ligų ar išsekimo, kiti buvo sušaudyti. Kartu su J. Noreika buvęs prof. Vladas Jurgutis susirgo šiltine. Liga jį išsekino ir jis nebegalėjo eiti. Jeigu ne tuomet jam pagelbėjęs J. Noreika, profesorius būtų miręs nuo ligos arba juos lydėjusių esesininkų būtų sušaudytas. Ir pats gelbėtojas buvo susirgęs šiltine.

Antisovietinis pasipriešinimas

1945 m. Vokietijai karą pralaimėjus, turėjo progos pasitraukti į Vakarus, kur jau buvo žmona ir duktė. Tačiau jis pasirinko kitą kelią. Gegužės mėn., kai TSRS kariuomenė užėmė koncentracijos stovyklą, praėjęs bolševikų „filtravimo” punktus buvo paimtas į rusų rezervinę kariuomenę.

1945 m. lapkričio mėn. atvyko į Vilnių. Apsigyveno pas V. Jurgutį, kuriam po poros mėnesių tardymų MGB rūsiuose buvo leista dirbti Vilniaus universitete. Advokatui V. Kisieliui tarpininkaujant 1945 m. pabaigoje įsidarbino Mokslų akademijoje juriskonsultu ir ėmė ieškoti ryšių su antisovietiniu pogrindžiu. Patyręs, kad daugelis pogrindžio grupių veikia atskirai, nusprendė jas suvienyti.

1946 m. pradžioje J. Noreika, Ona Lukauskaitė-Poškienė, Stasys Gorodeckis, Zigmas Šerkšnas-Laukaitis įkūrė Lietuvos Tautinę Tarybą (LTT), kurios pagrindinis tikslas – atkurti nepriklausomą, demokratinę valstybę. Taryba turėjo parengti prielaidas jos atkūrimui. Buvo sudaroma ir laikinoji civilinė vyriausybė, į kurią turėjo įeiti profesoriai Leonas Bistras, Vladas Jurgutis, Balys Sruoga, Kazys Šalkauskis, Antanas Žvironas bei kiti žinomi prieškario Lietuvos politiniai veikėjai. Buvo sudaryta Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausioji vadovybė. J. Noreika tapo pogrindžio ginkluotųjų pajėgų vyriausiuoju vadu. Lietuvos kariuomenės kapitono pasirinktas slapyvardis – Generolas Vėtra, darė įspūdį ne tik pogrindžio kovotojams, bet ir sovietų kontržvalgybai.

LTT intensyviai ruošėsi būsimam sukilimui – leidžiamos instrukcijos, direktyvos, atliekamas organizacinis darbas, kuriamos karinės apygardos, ryšių su jomis sistema. Užmegzti ryšiai su išlikusiais 1945 m. TSRS kariuomenės išblaškytos Lietuvos laisvės armijos kovotojais. Buvo suburti keli batalionai karių, daugiausia iš tarnavusiųjų Lietuvos kariuomenėje. Tačiau būtent karinė drausmė bei subordinacija, nemokėjimas veikti konspiruotai ir sužlugdė organizaciją.

Lietuvoje veikusios sovietų represinės struktūros, dėdamos pastangas sunaikinti rezistencinį judėjimą, pirmiausia stengėsi sunaikinti visus judėjimo vadovus. 1946 m. kovo-balandžio mėn. buvo suimtas nemažas būrys Lietuvių tautinės tarybos ir Žemaičių legiono vadovybės. Daugeliui jų, po ilgų tardymų ir kankinimų, buvo paskirta mirties bausmė. 1947 m. sausio 17 d. nužudytas Lietuvos laisvės armijos organizatorius ir veikėjas Juozas Staugaitis ir vienas Žemaičių legiono vadovų, palaikęs glaudžius ryšius su Jono Noreikos įkurta Lietuvių tautine taryba Jonas Semaška-Liepa.

J. Noreika kartu su O. Poškiene ir S. Gorodeckiu buvo suimtas 1946 m. kovo 16 d. Būdamas kariniu teisininku per tardymus argumentuotai nepripažino sovietinio teismo legitimumo jiems okupuotoje Lietuvoje, tuo siutindamas ir keldamas sumaištį karinio tribunolo nariams. Tardomas visą kaltę prisiėmė sau, kad palengvintų kitų dalią. 1946 m. lapkričio 22 d. Vilniuje posėdžiavęs Karinis tribunolas paskelbė nuosprendį. Jonas Noreika ir Šerno partizanų bataliono vado pavaduotojas Zigmas Šerkšnas-Laukaitis buvo nuteisti mirties bausme sušaudant. Didelės bausmės paskirtos ir kitiems jų bendražygiams. Ilgą laiką nieko nežinota apie Jono Noreikos likimą. Tik Atgimimo metais paaiškėjo, kad J. Noreika 1947 m. vasario 26 d. (buvo spėliojama, kad specialiai vasario 16 d.) sušaudytas Vilniuje, MGB būstinėje, o jo kūnas užkastas Tuskulėnų parke.

Tiesioginiai palikuonys gyvena JAV: anūkė Silvia Foti Čikagoje, anūkas vakarinėje pakrantėje.

Atminimo lenta Vilniuje, ant Mokslų akademijos bibliotekos pastato kabojusi iki 2019 m. liepos 27 d.

Atminimo įamžinimas

Antakalnio kapinėse paruošta simbolinė kapo vieta perlaidojimui ir pastatytas paminklas (priešais Sausio 13-osios aukų memorialą). Yra spėjama, kad tarp Tuskulėnų masinėse kapavietėse ekshumuotų palaikų yra ir J. Noreikos palaikai, bet įvairios ekspertizės iki šiol tai nėra pilnai patvirtinusios.

Memorialinė lenta J. Noreikai buvo atidengta ant Lietuvos mokslų akademijos bibliotekos fasado Vilniuje, Žygimantų g. 1/8. 2019 m. balandžio 8 d. ši atminimo lenta sudaužyta kūju. 2019 m. liepos 27 d. Vilniaus savivaldybė atminimo lentą nuėmė.

1997 m. Jonas Noreika apdovanotas Vyčio Kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu (po mirties).

Jo vardu pavadinta Šukionių Jono Noreikos pagrindinė mokykla.

Atidengtas paminklinis akmuo Šukioniuose (Pakruojo raj.).

Literatūra

• Generolas Vėtra (sud. Viktoras Ašmenskas). – V.: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1997. – 486 p. – ISBN 9986-757-08-8

Nuorodos

• Jono Noreikos anūkės Silvia Foti svetainė
• Evaldas Balčiūnas. Kodėl Jonas Noreika (generolas Vėtra) paskelbtas didvyriu?
• Romualda Urbonavičiūtė. Nežinoma Lietuvos istorija: Birželio sukilimas Šiauliuose
• Stasio Ylos knyga „Žmonės ir žvėrys“, K., 1991
• Skirtingų istorijų sankirtos: Holokaustas, birželio sukilimas ir partizanų karas
• Silvia Kučėnas. The Dove and the Webbed Witch of the Wind.
• Jonas Noreika. Tavo vardo šaukiuos.
• Jonas Noreika (slap. Generolas Vėtra)
• Edita Degutienė. J.Šalkauskas: inteligentijos pesimizmas ir pasyvumas man nepriimtinas