Pelkinė puriena
| Caltha palustris |
|---|
 Pelkinė puriena (Caltha palustris) |
| Mokslinė klasifikacija |
Pelkinė puriena (Caltha palustris) – vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos, purienų (Caltha) genties augalas. Liaudyje vadinama įvairiais pavadinimais: purena, puronu, žąsytkoja, žąsytdvėsa, lapūgu, lukšta ir kt.
Paplitusi vidutinio klimato ir arktinėje Šiaurinio pusrutulio juostose (Europoje, Azijoje ir Šiaurės Amerikoje).
Aprašymas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Daugiametis, 12-40 cm aukščio žolinis augalas. Šakniastiebis trumpas, su daugeliu sustorėjusių pridėtinių šaknų. Stiebai 12-40 cm aukščio, stori, apvalūs, tuščiaviduriai, gulsti arba kylantys, šakoti, pliki, sultingi, blizgantys, kartais bambliuose įsišaknijantys. Lapai stambūs, apskritai širdiški arba inkstiški, ryškiai žali, karbuotu pakraščiu. Apatiniai lapai ilgakočiai, viršutiniai trumpakočiai arba visai bekočiai. Žiedai stambūs, 2-4 cm pločio, šakų galuose, geltoni. Apyžiedžio lapelių 5-10. Kuokelių ir piestelių daug. Vaisius – lapavaisis. Subrendę vaisiai žvaigždiškai išsiskečia, išsilenkia lanku, sprogsta per siūlę ir išsvaido sėklas, kurias išnešioja vanduo.
Žydi balandžio - gegužės mėn. Auga šlapiose pievose ir miškuose, pelkėse, grioviuose, upių, ežerų pakrantėse, šlapiuose, daug maisto medžiagų turinčiuose dirvožemiuose. Dažna visoje Lietuvoje. Įvairuojanti lapų forma, karbuotumu, matmenimis.
Puriena, kaip ir dauguma vėdryninių šeimos augalų, nuodinga. Kartais ja apsinuodija arkliai ir karvės. Kaip dekoratyvinė auginama prie sodybų, ypač pilnavidurės formos.
Panaudojimas
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Vaistams vartojama antžeminė dalis. Ji pjaunama augalui žydint. Žaliavoje yra glikozido ranunkulino, flavonoidų (viteksino ir orientino), mineralinių ir kitų medžiagų.
Liaudies medicinoje lapais gydomi nudegimai, o homeopatijoje naudojama odos ligų gydymui.
Darželiuose auginamos dekoratyvinių veislių purienos, tiek pilnaviduriais, tiek tuščiaviduriais žiedais.
Literatūra
[redaguoti | redaguoti vikitekstą]Pavasarį žydintys augalai, Živilė Lazdauskaitė, Vilnius, Mokslas, 1985, 34 psl.
